Posts: 161
Joined: 2007-04-16
|
__________________
IŽANGA į the IMPORTANT stuff down bellow:
(pavadinimas copyrighted by Vytzka.)
Tai konflikto Quadrivium'o planetoje, į astožemėlapius įrašytos kaip XN-5124, pradžios pasakojimai.
Pirmiausia apie Eldarus ir Necronus.
Paskutinis pusė puslapio pradžia tęsinio apie Imperial Fists + Space wolves vienam iš žaidėjų sutikus.
Norintys numeskit man guidelines bet kokiu pavidalu - jei randu laiko rašyt man malonumas.
Tikiuosi atleisit už mano polinkius į grafomaniją.
Dalis formatavimo prarasta dėl to jog, nu come on, čia forumas, o ne wordas ar writer.
Kaip sakoma:
Brothers and Sisters take me and read me,
And try to even understand me,
For fathers your wanted this to know,
But couldn't get the gasp of it anyhow.
B)
______________________________________
Smėlis biro vyriškiui už apykakles, trikdydamas jo ramybę. Aplink buvo tylu, o kiek akys užmatė, plytėjo raižyta lyguma be lašo vandens, vyras sėdėdamas nugara rėmėsi į statų ir gan aukštą šlaitą, o šis jam sukrutėjus atsilygindavo nauja akmenukų ir biraus rausvo smėlio porcija, tarsi supykęs ant ramybės drumstėjo. Tačiau žmogus, vienas toje spengiančioje tyloje, stebėjo, klausėsi ir į nepatogumus nekreipė dėmesio.
Transliacijos vaizdą galėjai pavadinti idealiu, tačiau garsas dėl nežinomų priežasčių atsiliko.
Staiga, žmogus pašoko ant kojų sukeldamas dulkių kamuolį sau po kojomis:
– Dėl Dievo-Imperatoriaus.
Dėjo šuolį aukštyn, kaire ranka užsikabino už akmens ir prisitraukė aukštyn, smėlis po apykakle nepatogiai trynėsi į ryšio jungtį, metė staigų žvilgsnį atgal, dešine tuo pat metu griebdamas už patogesnio plyšio. Įsmeigęs kairės kojos kablį sekundei aprimo vietoje, kaire ranka perjungė ryšio kanalą.
Matyt, nepatenkintas tuo ką išgirdo, tyliai įkvėpė gerą gurkšnį oro ir prisitraukė dar aukščiau. Vyras stengėsi judėti kuo tyliau, bijodamas, jog menkiausias garsas išgirstas netinkamo klausytojo... Vyriškio lūpos sukrutėjo be garso, tarsi tariant maldos žodžius Imperatoriui.
Praslinkus tylos akimirkai, ir užsiropštus jau gerą pusę kelio aukštyn, tolumoje ėmė kilti dūmų stulpas. Bangų imtuvas ant kairiosios ausies sudūzgė, tyliai kartodamas nesuvokiamus žodžius. Vyriškio atsakymas buvo tylus, bet aiškus:
– Kilk.
Žodis nuskambėjo keistai, tarsi pati tyla būtų besipriešinusi pokyčiams, o vyriškiui galiausiai pasiekus uolos viršų ir pažvelgus į juodais debesimis aptemdytą dangų, ieškant akimis mažos, bet reikalingos šviesos skliaute, jo akys išsiplėtė ir vyras dėjo šuolį kairėn, nusirisdamas kūlio nelygiu paviršiumi.
Žalias blyksnis, ten kur prieš akimirką stovėjo vyras, ir duslus palaiminto Imperijos ginklo šūvis iš už pilko uolos kyšulio.
Ulfas Godmundras, tris kart palaimintasis Imperijos Ateivių Kryžiaus Ordino Inkvizitorius kabėjo kaire ranka laikydamasis už uolos, o dešinėje gniauždamas šventa kaukole ir dvyliktuoju išvarymo simboliu pažymėtą, kiek modifikuotą Astartes modelis. III. Inkvizitorius ieškojo atramos kojoms, ir mintyse skaičiavo sekundes. Jam buvo likusios tik kelios akimirkos, kai pagaliau įsisiūbavęs įsmeigė kojos kablį. Tada pavojingai atsistūmęs rankomis ir ore apsisukęs pusę apskritimo pakibo rankomis užsitvėręs už plyšio. Ištraukė kojos kablį iš uolos ir vėl pakibo kojomis žemyn. Už keleto metrų, dar kiek kairiau buvo nedidelis iškyšulys, ant kurio jis galėtų atsistoti.
Gal trys metrai virš jo vaikščiojo trys, o gal jau ir daugiau xenos, ginkluotų mirtį nešančiais įtaisais, bet, kai neišvengiamai atėjo momentas, kai Ulfą pamatė, jis jau buvo spėjęs užimti patogią poziciją ir nusitaikyti.
– Vardan Dievo-Imperatoriaus, kada? – Inkvizitorius išrėkė į imtuvą, stengdamasis užgožti savo palaiminto ginklo šūvius. Atstumas pistoletui nebuvo palankus, bet jau antrasis šūvis sutrupino gabalą uolos ir trys priešininkai, nusirito žemyn, tiesa, nenustodami šaudyti iki pat apačios.
Vienas žalias energijos ir dalelių pliūpsnis trenkėsi į krūtinės šarvus ir privertė inkvizitorių priklaupti. Krūtinės šarvai rūko ir kibirkščiavo. Silpnos energetinės apsaugos neliko, tarsi jos nenebūtų buvę.
Atsakymo Ulfas nesulaukė, tad tyliai kartodamas paprastą maldą Imperatoriui, jis šoko žemyn, link ramiai, bet užtikrintai kylančių priešininkų. Skaudžiai nusileidęs apsivertė kūlio, ištraukė jėgos kardą, paženklintą išvarymo runomis ir jį įjungė. Šis suvirpėjo rankose, kviesdamas mūšin prakeiktuosius xenos.
Pirmas smūgis perkirto vieną iš jų pusiau, antrasis spėjo užsimoti savo ginklu, bet Ufas nestovėjo vietoje ir sukosi smūgiuoti jau iš kitos pusės, o, kaip patirtis ir sakė, šių xenos reakcija nebuvo pati greičiausia. Palikęs antrąjį gulėti, trečiajam, jau spėjusiam visiškai atsistoti, jis staigiu kirčiu nukirto galvą kartu su puse žaliojo gauso ginklo.
Jėgos kardas tuojau pat buvo išjungtas, o rūkstantys trijų nekronų kūnai liko gulėti raižytoje raudonoje lygumoje. Tai, jog jų mechaniniai organizmai dar buvo čia liudijo apie arti esantį pastiprinimą, kurs bet kurią akimirką...
Štai tada, tą akimirką pergalingas Inkvizitorius užjuto kažką neįprasta. Tai, matyt jau ilgą laiką kirbėjo jo sąmonės kertėje, tik jis niekaip negalėjo suprasti kas vyksta. Ufas, matyt sukaupęs visas savo Valios jėgas užkaukė ant visos lygumos:
– Išlįsk! – įdomu, ką tada jis galvojo, matyt, tikėjosi jog kažkas jam atsakys. Tačiau vėl Inkvizitoriaus norai neišsipildė. Jis buvo vienas gyvas visoje lygumoje, nors, tiesą sakant tai buvo nevisiškai teisingas formulavimas.
– Eldarai? – Godmundras tyliai sumurmėjo sau po nosimi, nustebindamas mane labiau nei galėjau pagalvoti. Jis, pasirodo, nebuvo toks kvailas, kaip ankščiau atrodė. Matyt, pervertinau jo gebėjimus. Tačiau neatsakiau, leisdamas siaubui apsigyventi Ulfo kūne. Inkvizitorius dairėsi ieškodamas savojo priešininko, gaišdamas siaubingai brangias akimirkas, kurias turėjo naudoti bėgimui iš pavojingosios vietos. Matyt jis vis dar tikėjosi stebuklingo išsigelbėjimo.
Ulfas, matyt, galiausiai visiškai spjovęs į saugumą ir sveiką protą, ėmė garsiai kalbėti išvarymo mišias, kartkartėmis paspausdamas Valia. Žemė aplink jo kojas ėmė trauktis šerkšnu, vėjas ėmė pūsti smarkiau, sukdamas ratus apie Inkvizitorių, pasitelkusį paskutinį savo ginklą, o jis pats, degančiomis iš skausmo akimis žvelgė mirčiai į nasrus ir tikėjosi, jog jam užteks jėgų. Uola, kuria neseniai laipiojo pats Inkvizitorius ėmė skylinėti, vėjas stiprėjo, o Ulfas jau nebegalėjo sustoti ir lėtai kilo aukštyn, tąsomas traukulių. Grėsė katastrofa, o kvailas, fanatiškas Inkvizitorius ruošėsi paaukoti save dėl galimybės sunaikinti savo priešus. Tačiau Vorpas traukė jį savo visuma, jis nebegalėjo sustoti.
Pats.
Vėjas smogė į nematomą sieną, šerkšną užliejo karščio banga, o Godmundrą aptraukė dulkių debesis. Inkvizitorius suklupo ant kelių ir griebėsi už lūžusios kojos. Ulfas piktai stebeilijo į priešais jį stovinčią, aukštą ir išdidžią figūrą. Mane.
– Kvailys, – įjungus automatinį vertėją mano balsas skambėjo keistai ir nejaukiai, – čia ne jūsų planeta. Čia – ne vieta jaunosioms rasėms.
Ulfas nusikvatojo it pamišėlis ir sunkiai keldamas apsunkusią ranką bedė pirštu į dangų:
– Skaičiuok paskutines gyvenimo akimirkas, xenos.
Skutamuoju rėžimu lėkė imperijos Valkirija, Inkvizitorius net kratėsi nuo juoko. Laivo pabūklai ėmė taikytis... Iš tolumos atskriejęs žalios energijos pliūpsnis tėškėsi tiesiai į valdymo kabiną ir, Valkirija taip ir nespėjusi iššauti nei karto tėškėsi į tą pačią uolą lygumos pakraštyje. Keista, tačiau sprogimo nebuvo, tik milžiniškas dulkių ir nuolaužų debesis palaidojo laivą ir visus viduje buvusius karius, nurėžusį gerą gabalą didžiosios uolos. Juokas nutilo. Ufas Godmundras tylėjo it prieš jo akis būtų sprogusi šventoji Terra kartu su visu Imperatoriumi. Jeigu jis būtų galėjęs įžiūrėti mano veidą, ten šviestų šypsnis, kurio niekaip negalėjau sulaikyti. Inkvizitorius atrodė nugalėtas ir palaužtas.
Tačiau ne mirtis jam buvo lemta, norint, kad neliktų klaidos:
– Stokis, – ištariau stengdamasis valdytis. Jis nepajudėjo. Teko paspausti Valia, tik tada jis pakilo. Apsisukau ir patraukiau šiaurėn.
– Kodėl, – mane pasiekė jo mintis, plūduriuojanti paviršiuje, – kodėl jūs ir jie...
Smeigė tarsi į krūtinę. Sustingau ir atsisukau. Žiūrėjau į žmogų, niekingą, jauną visatos paklydėlį, mirsiantį už kelių valandų, tačiau galintį atliktį, tai, kas reikalinga. Šis savo ruožtų bandė kiaurai permatyti šalmo stiklą, pažvelgti man į akis, susvilinti savąja neapykanta. Tačiau ginklo nesigriebė, žinojo, jog nespėtų. Valkirijos sukeltas debesis sklaidėsi, tolumoje, už horizonto, vyko mūšis.
Ulfas apsidairė dar kartą. Eldaras išnyko su paskutiniu dulkių tumulu. Iš modulio nuolaužų ropštėsi likę gyvi kariai. Trys vargani imperijos gvardiečiai. Tačiau Inkvizitorius nejudėjo. Jis tylėjo, praradęs viltį ir šaukėsi Dievo-Imperatoriaus. Mintyse aidėjo eldaro balsas „Mes juos išvalysim nuo visatos paviršiaus, bet pirma, pirma mirsite jūs, jūs, jauni ir nepatyrę, kvaili ir pasmerkti“.
Keturios figūros ėjo lyguma. Vieną prilaikė kitas, du žvalgėsi į šalis. Apsupties žiedas pamažu gniaužėsi.
...
– Kodėl, Farseer, kodėl? Kodėl tenka taikstytis ir valdytis, kodėl Mūsų garbinga tauta turi nekreipti dėmesio į Juos? Jie – mirtini priešai...
– Tas, kuris naudojasi sąjungininkais, norėdamas sutriuškinti priešininkus, galbūt yra protingas, bet tas, kuris naudojasi priešu laimėti karą, tik tas gali tikėtis galutinės pergalės. Nepatikimais visada gali pasikliauti, nes visada žinai, jog jie tave išduos, todėl gali tam pasiruošti.
– Bet...
– Tu matei viziją ne prasčiau už mane. Visas mūsų pasaulis yra ant svarstyklių lėkštės ir kiekvienas neteisingas žingsnis gali atnešti pražūtį. Jeigu vartus atras Jie, Jie negalės jais pasinaudoti, jie nenorės jų suprasti, Jie jų net nepamatys, nes Jie – riboti, Jeigu suklysiu dabar, vartus galėsime sunaikinti bet kada, o jeigu...
– Taip, jeigu vartus pasieks žmonės arba tyr... – Nutilau akimirkai, nesikviesdamas nelaimės, – Kodėl paprasčiausiai jų nesunaikinus dabar?
– Nejaugi esi neišmanėlis? Pėdsakas, pėdsakas lieka, net sunaikinus visą planetą. Ir tas, kas ras vartus, galės netrukdomas pulti mus, smogdamas pačioje širdyje. Ir tol, kol širdis atvira smūgiui mes negrįšime ir tikėsimės jog uždaryti plyšį pavyks ankščiau nei priešai pasieks vartus. Mūsų viltis – nukreipti dėmesį kitur – nekronai bunda ir taps svaria kliūtimi visiems, tačiau mes, laikydamiesi dabartinės padėties laimėsime daugiau, negu nedidelė grėsmė iš Jų pusės. Rinkis mažesnį blogį, kaip sakoma gimtosiose planetose.
– Tačiau tokios trapios sąjungos Visata dar nėra regėjusi...
– Žiūri, bet nematai, galvoji, bet nesupranti. Tai – ne sąjunga. Jie – įrankis, ginklas. Ginklas gali sužeisti ir šeimininką, bet tinkamai nukreiptas, tinkamose rankose yra mirtinas visiems priešininkams, o nuo mūšių suaižėjusi kardą lengviau suskaldyti. Užteks tavo paistalų. Kodėl leidai primatui, primityvui pažvelgti į tave? Kodėl abejoji vyresniųjų valia?
...
Nekronų Lordas, amžinasis planetos, senų senovėje praradusios savąjį pavadinimą ir žmonių Imperijoje žymimos kaip XN-5124, šeimininkas, prižiūrėtojas ir valdovas sėdėjo gilioje kriptoje po planetos paviršiumi. Jo metalinis kumštis gniaužė senovinį mirtiną ginklą, o akys silpnai švietė žalsvu švytėjimu. Jis ir buvo planeta, gyvenęs nuo pat jos kolonizavimo senais, žmonijai neatmenamais laikais, iki ilgojo miego ir dabar, bundant jo kariaunai. Vienintelis jo valdovas buvo kažkur toli, už Visatos ribų, todėl viršesnio už jį nebuvo. Atmintis, kaupta per daugybę tūkstantmečių, lėtai grįžo į kūną, metalo skambėsiu aidėjo prisiminimai iš senojo gyvenimo.
Sil...
Lordas lėtai pakilo nuo sosto, planetos gilumoje.
Eren...
Žalia liepsna ėmė skaisčiai šviesti, akys nužvelgė tyla persmelktą planetos širdį.
Dria...
Jis žengė žingsnį traukdamas į save visą aplinkui.
Alac.
Lordas pabudo. Ištiesė ranką, pakėlė ant sosto krašto gulėjusį žalia rutulį, kuriame žaidė šviesa ir bedugnė tamsa jo gilumoje, Lordas iškėlė jį į priekį. Žali žaibai ėmė trankytis po tamsos ir tylos salę, sukliudydami ir vienam ir kitam. Iš savo ilgo miego kirdo nekronai. Jie tebuvo mašinos, jau senų senovėje išbarsčiusios savo mąstymo likučius. Jis vienas buvo išskirtinis – jis vienas vedė savo tautą naujame gyvenime. Naujas gyvenimas ir buvo jis ir jo žmonės. Atėjo jo tautos valanda.
Tarsi seniai pamiršęs, kaip tai daroma, Lordas prabilo:
– Kilk... Mano tauta... Pabuskite... Mes sėsime mirtį...
Eldarai vieninteliai išvengs senovinio pykčio. Šiandien. Joks priešas negalės pasipriešinti, nebus neįveikiamos kliūties. Kaip pabus visi, ateis laikas, o dabar... Eldarai kvailiai – jie nei neįtaria ką jie pažadino. Lordas suvirpėjo iš pasitenkinimo. Dabar prasidės žaidimas ir tie, kurie mano diktuojantys taisykles net nepajus, kaip įsisuks siaubingame mirties šokyje. Bepročiai, bepročiai. Lordo mintys vėl buvo laisvos, jis buvo vienas ir tuo pačiu visi, kiekvienas nekronas klausė jo menkiausio virptelėjimo ir atliko veiksmus tiksliai kaip laikrodis.
Eldarai mirs, mirs ir jų iškreiptas pasaulio suvokimas. Išsiviešpataus ramybė ir Jo tauta.
Lordas patraukė per sales aukštai iškėlęs bedugnės žaluma šviečiantį rutulį. Ten spindėjo visa Visata, ten tvyrojo mirties tvaikas.
...
Ulfas Godmundras tysojo neštuvuose. Sunkios pjautinės žaizdos, galybė kraujo ir neaiškūs kliedesiai. Toks jis ir pasirodė planetos Gubernatoriui Vyriausiajam Vadui, Aldrui Viskontui.
– Jis reikalavo susitikti su jumis.
Ulfas, sukaupęs paskutinius valios trupinius ėmė traukti žodį po žodžio. Rodės kiekvienas žodis buvo išplėštas iš pačios mirties nagų, o ištaręs paskutinį, inkvizitorius pasidavė ir sustingo nejudrus:
– El... Darai..., - pirmasis žodis buvo toks neaiškus, jog niekas jo nesuprato, – pažadino... Jie prikėlė nekronus.
Gubernatorius numykė:
– Nekronai jau seniai buvo bėda, bet mes jau paruošėme sprendimą... Adeptus Astartes jau pakeliui...
– Ne, – Godmundras sukaupė paskutiniąsias jėgas, – jie pažadino juos VISUS, visą prakeiktą planetą. Ir tesaugo jus Dievas-Imperatorius...
– Jis numirė. Dabar Imperatorius saugo jo sielą.
...
Gaila, bet vaizdo įrašo, kurį, rizikuodamas savo gyvybe gavo Ulfas Godmundras, niekas taip ir neperžiūrėjo. Tačiau tai buvo ne jo kaltė. Mes negalėjome leisti jog koks nors musų egzistavimo įrodymas per anksti pasiektų kitus. O tai ir buvo plano kertinė dalis.
[Įrašymo prietaisas – familiaras, kokybė – aukšta, transliacija – tiesioginė]
Detektorius greitaeigiu rėžimu laviruoja raižyta lyguma, laikydamasis nepaprastai arti pire žemės, šešėliuose ar negiliuose plyšiuose. Objektyvas apsineša smulkiomis dulkėmis, vaizdas tampa kiek dėmėtas. Galiausiai pasiekiamas nieko neišsiskiriantis lygumos plotas, kur ratu sustojusios keturios figūros. Familiaras sustingsta akmens luito šešėlyje Tolimesnis vaizdo fokusavimas leidžia nustatyti, jog tai – Eldarai. Garsas ima trūkinėti. Pokalbio nuotrupos be konteksto neturi prasmės. Vienas xenos prieštarauja kitiems. Pateikiami nenustatyti argumentai – familiaras fiksuoja garso bangas tačiau jų negali perduoti transliacijoje dėl neaiškios kilmės trikdžių. Užfiksuojamas žodis „Necronai“. Galiausiai pradedamas keistas ritualas. Familiaras fiksuoja keistus temperatūros svyravimus. Garsas dingsta visiškai. Vaizdas pakrypsta per keletą laipsnių kairėn, nors familiaras transliuoja esantis idealiai horizontalioje padėtyje. Žemė sudreba, erdvė prisipildo keistos kilmės žalsvų energijos iškrovų.
Familiaras ima transliuoti garsą, tačiau šis matomai atsilieka nuo vaizdo. Transliuojama scena lygumoje nurimsta – dingsta ir žaibai, eldarai nejuda. Viena jų žengia į priekį. Nešifruojami eldarų kalbos balsai užpildo eterį, o pro juos prasimuša kitas – piktas, nežinomos kalbos, reikalaujantis. Eldarai nutyla, nebesigirdi besitrankančių žaibų. Vienintelis eldariškas balsas atsako. Tonas – klausiamas bet primygtinas. Vertimo familiaras nepateikia. Vaizdas persimaino – plyšta žemės pluta, prasimuša žalias švytėjimas. Ekrane – siluetas primenantis imperijos pasaulių kobrą. Vaizdas dingsta, familiaras užsidega ir sprogsta. Po akimirkos atseka sprogimo garsas, bei keistas, nepaaiškinama juokas.... .... ... ... ... ... ... ... ...
[Inkvizitorius perjungia ryšio kanalą]
Kai Farseer kreipėsi į Jį, į miegantį Lordą, atrodė, jog pasaulis išprotėjo. Pirmi jo žodžiai buvo grasinimas. Akimirka ir lygumoje pasirodė pirmasis patvirtinimas – artėjo pirmieji Necronai. Trys Wraith'ai lėkė lyguma, tarsi lenktyniaudami, kuris pirmas. Iš po žemių nuaidėjo mechanišką skambesį įgavęs juokas. Wraithai sustingo. Sena, daugybę tūkstantmečių negirdėta kalba, mirtino pavojaus dvelksmas – „Jūs... jūsų šeimininkai, jūs... jūsų gudrybės... Mes... Mes niekada nepamirštam... Drįstate... žadinti tuos, kurių niekada nesuprasite... kurie... sunaikins jus? Mirtis jūsų... laukia - mirtis!“ Jos atsakymas buvo nesuvokiamas - „Mes tave pažadinome, ir siūlome tau galimybę. Siūlome tau mūšį, siūlome tau karą, tu galėtum žengti pats, pats vesti savo karius. Priimk tai ir gyvenk dar kartą – atmesk tai ir surask savo mirtį čia ir dabar. Ką pasakysi, mano mirtinas prieše?“. Tylos akimirka. Žemė trumpai virpa, nugriaudėja tylus sprogimas – tą pat akimirką mus stebėjęs žmogus pašoko ant kojų. Farseer nekreipė dėmesio – ji laukė. „Mirtis... Mirties nebijome... Mirtis – tai mes...“ - skambėjo atsakymas. Tačiau Farseer ne tam rizikavo visu pasauliu, ne ji tam pradėjo mirtiną žaidimą su priešu. Ne tam vengė mūšio dabar. Ji iškvėpė, tvardydamasi – „Pasakyk man, mano prieše, kas įkalino tavąjį šeimininką ten, toli, pasakyk, kas įsiveržė visaton, kas vaidina jūsų rolę, kas egzistuoja Vorpo platybėse, kas naikina pasaulį po pasaulio. Atspėk, kieno kelias veda pro čia, kam jūs atiduosite savo pasaulį, kam paliksite savo kapus?“. Wraithai apsisuko ir nuskubėjo tolyn, už horizonto. Atsakymo nebuvo. Mes laimėjome dieną, savaitę, mėnesį, galbūt metus. Tačiau kokia kaina? Ar pavyks sustabdyti nugalėtoją? Pasisukau į Ją, matančią ateitį, regėjusią mirties viziją, tautos vedlę, rasės išgyvenimo viltį. Klausimas švietė mano esybėje, tačiau ji neatsakė, o tik mostelėjo ranka ten, kur Inkvizitorius kovojo už savo gyvybę...
...
Aldras Viskontas, Gubernatorius Vyriausiasis Vadas, sėdėjo savo menėje išpuoštoje piešiniais apie Imperatoriaus gyvenimą ir mąstė, kai tarnas pranešė apie lankytoją. Vidun įžengė penki nepaprastai aukšto stoto galiūnai, Imperijos pasididžiavimas, Adeptus Astartes, Kosmoso Desantininkai. Vienas jų ypatingai papuoštuose šarvuose, prie šono prisisegęs spindintį Griaustinio Kūjį – mirtinai pavojingą ginklą patyrusiose rankose. Randais pažymėtas veidas ir skvarbios akys gręžte gręžė Aldro Viskonto pakaušį.
– Brolis Kapitonas Lysanderis, pirmosios gvardijos vadas, „Imperial Fists“ ordinas, –nuskambėjo salėje, o Aldras Viskontas tik žioptelėjo.
– Mums didelė garbė priimti, – pabandė pradėti, bet paspringo žodžiais. Prieš jį stovėjo gyva legenda, nužengusi iš senovinio paveikslo. Lysanderis nusišypsojo lūpų kampu.
– Jums teko didelė garbe būti vieta, kur išsispręs daugelio pasaulių likimas. Todėl prašau nesišvaistyti garbe, jos užteks visiems.
– Bet, – Aldras Viskontas atgavo amą, – juk tai tik orkai, na ir, – prieš akis iškilo Ulfas Godmundras, kruvinas ir merdintis, – nekronai. Tiesa, prieš nekronus mes jau ėmėmės būtinų priemonių, juk žinote, reguliariai pasikartojantis atakos laikas ir visada tokia pati taktika... Galima pavadinti treniruote, ir, jeigu ne prieš porą mėnesių apsireiškę orkai, aš nebūčiau išsiuntęs prašymo...
– Mes neatvykome jūsų paprašyti, – Lysanderis akimirkai nusuko žvilgsnį nuo Viskonto, prisimerkė. – Nekronai? Mes atvykome kitu tikslu, nejaugi jūs nežinote?
Aldras Viskontas, ilgus metus gerbtas dėl geležinės valios ir susitvardymo, išblyško kaip sūris, rankos ėmė virpėti it tąsomos traukulių, o veidą išpylė šaltas prakaitas, Gubernatoriaus balsas skambėjo tyliai, dusliai:
– Kitu tikslu?
– Na, visų pirma, mūsų ginklo brolių iš „Space Wolves“ ordino, Trečiosios bei Penktosios gvardijų aktyvus puolimas nukreipė gan dideles Chaoso eretikų pajėgas šia linkme, todėl buvo nuspręsta suvienyti jėgas mūšiui. Planeta pasirinkta mūšiui kaip patogi kryžkelė, kurioje privaloma užkirsti kelią priešininko pajėgoms, arba... Tikėjomės ir jūsų paramos, bet...
– Bet?, – Gubernatorius Vyriausiais vadas, rodės, tuoj nualps.
– Bet, jūsų pajėgos, matyt, bus užsiėmusios, bandydamos sulaikyti „Leviaphano Spiečių“.
...
|
